šešis šimtus metų skaudėjo kaulus viduramžiais tampė juos ilgino pagal gotikinio grožio kanonus renesanso žydėjimo metais kareiviai plakė jaučio odos rimbais ant gėdos stulpų klasicizmo epochos architektai taikė auksinio pjūvio taisyklę kažkodėl socializmo laikais vadintą prokrusto lova pirmojo pasaulinio karo metais tąsė šunys iš vienos fronto linijos pusės į kitą antrojo metais virė ūkinį muilą pokary išrengdavo iki nuogumo kiekvieną kauliuką tiek ten kur ir nusišlapinti šaltyje buvo nelengva tiek ir čia katedros aikštėje dūzgiant musėms dešimtame dešimtmetyje dar pasirodydavo kaulus traiškančių mechanizmų nors daugiau suko artritas ir lankstė radikulitas bet kaip rašo pseudo-eugenijus dutūkstantaisiais metais kaulai išnyksiantys ir žemė įžengsianti naujajan naujojo dievo be kaulų eonan

for six hundred years the bones ached in the middle ages they were stretched according to the Gothic canons of beauty during the Renaissance soldiers whipped them on pillars with lashes of ox-leather in the era of Classicism the architects put into practice the rule of the golden section for some reason called the bed of Procrustes in Soviet times during the First World War dogs dragged them from one front line to another during the Second World War soap was rendered from them in postwar times each small bone was stripped there where it was even difficult to piss in the cold as well as here in Cathedral Square buzzing with flies in the century's last decade one could see mechanisms crushing bones but more often arthritis and radiculitis bent them but as pseudoeugenijus writes in the year two thousand bones will disappear and the earth will ascend into the new aeon of a new boneless god